Kauko laiptai

 

   

Algimantas Mikuta. „Kelias į Laumes" /eilėraščiai/

Nauja žinomo poeto Algimanto Mikutos poezijos knyga, kurios leitmotyvas yra grįžimas prie šaknų: Laumės – autentiškas Žemaitijos kaimas, kuriame kažkada susitiko autoriaus tėvai. Poetas žvelgia į būtojo reginio vizijas tarsi pro stiklą, kuriame įrėžti dabarties įvykiai, sąvokos, jausmai. Rinkinio tekstai liudija žvilgsnio kaitą – nuo dramatiško (eilėraščiai apie netektis) iki ironiško (linksmos folkloriškos istorijos). Netgi atrodo, kad atskiri epizodai atsikartoja pokarinėje vaikystėje ir dabarties pasaulyje, keičiasi tik jų pavidalai, atspalviai, o iš tikrųjų yra tiesos ir melo žaidimai.

Žanriniu požiūriu knyga nėra itin marga – vyrauja prisiminimai, kandžios baladės, lyriški atsivėrimai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lina Buividavičiūtė. „Helsinkio sindromas“ /eilėraščiai/

Pirmojoje savo knygoje „Helsinkio sindromas“ autorės lyrika panaši į ledus nešančią upę, kai pavasarinė vandens stichija, rodosi, išplaus krantus, pakeis senvagės vietą ir visa, kas pateko į vandenį, bus nuplukdyta nežinia kur.

Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne taip jau retai deformuojasi į neurotines būsenas.

Autorė dažnai prabyla pirmuoju asmeniu (taip kuriamas autentiškumo modelis?), tačiau asmeniška dvasinė patirtis šioje poezijoje virsta universalia.

Linos Buividavičiūtės eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio labai spontaniški, temperamentingi, bet atidžiau sekant knygos raidą tenka konstatuoti, kad autorė aklai nepaklūsta lyg iš niekur srūvančiam tekstui, kad teksto įkarštis – programinių nuostatų rezultatas. Tą liudija kai kurie per knygą keliaujantys ir motyvuotai pasikartojantys įvaizdžiai, tą labai aiškiai autorė deklaruoja skyriuje „Metapoezija“.

Aštriabriauniai poetės tekstai atlieps šiandienos moteriai. Leksika nutrins ribą tarp lyrikoje „įteisinto“ ir „nepriimtino“. Tačiau ne vienas poezijos skaitytojas atpažins save ir jausenas nesaugiame pasaulyje.

 

Viktoras Gulbinas. „Veidu į vakarą“ /eilėraščiai/

Naujoje knygoje Viktoro Gulbino eilėraščių žmogus pastebimai keičia žiūrėjimo kryptį, iš dabarties vis rečiau žvelgia į perspektyvą, vis dažniau – į retrospektyvą: atėjo apmąstymų laikas, tad svajojamą pasaulį ir iliuzijas keičia nepagražinta realybė ir bandymas su ja susitaikyti. Į ankstesnėje V. Gulbino kūryboje ryškiai dominavusią hedonistinę pasaulėžiūrą natūraliai ima įsilieti panteistinis pasaulio suvokimas, tad eilėraščių žmogus neišvengiamai išgyvena vidinį virsmą: malonumai transformuojasi į egzistencinius apmąstymus. Autoriui sekasi suvaldyti šią savotišką (kol kas?) dualumo būseną, o knyga nuo to tik laimi: lyrizmą papildo ironija ir autoironija, išsiplečia tematinis ir probleminis laukas, eilėraštis jau nebeišsitenka minimalistinėje formoje.

 

 

 

 

Aloyzas Tendzegolskis. „Šviesiau už mėnesieną“ /romanas/

Politinis socialinis romanas apie ankstyvojo sovietinio laikotarpio Lietuvos gyvenimą, apie jaunojo herojaus Juozuko kančias melo ir dviveidystės mokykloje, jo mėginimus sakyti tiesą ir užsimezgusią pažintį su to meto disidentais.

Tai sovietiniame gyvenime pulsuojantis idealus jaunuolis, literatas, atsisakęs ideologinių svaičiojimų ir keliantis amžinąją tiesos ir gyvenimo kritikos iš apačios problemą, bet niekaip nerandantis savojo tako. Publicistiniame pasakojime vyrauja jaunimo ir suaugusių žmonių, daugiausia pedagogų, charakteriai, epinės detalės, komizmas.

Tai šiandienos kalba apie neseną laikmetį, okupuotą mokyklą, apie dvasinę prievartą, sovietinę literatūrą ir totalinį visuomenės nuolankumą.

 

 

          Čabua Amiredžibi. „Mėnulio sūnus“. Iš gruzinų k. vertė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa /romanas/

Prieš trejus metus mirusio gruzinų literatūros klasiko Čabua Amiredžibi romanas „Mėnulio sūnus“ (originale – Data Tutašchija) nukelia mus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Gruziją. Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį, nesitaikstantį su įprastinėmis visuomenės normomis. Romaną sudaro keturios dalys ir penki epigrafai, iš kurių aiškėja, jog su skaitytoju bus kalbama apie žmogui esminius dalykus: sąžinę, kad galėtų atpažinti savuosius trūkumus; jėgą, kad tuos trūkumus įveiktų; protą ir širdies gerumą, be kurių nesisektų būti teisingam tiek sau, tiek artimui; pagaliau – tėvynę, kad turėtų kam tarnauti ir už ką, jeigu reikia, guldyti galvą. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip įveikti ar bent jau sumažinti šio pasaulio blogį, autorius atsiskleidžia skaitytojui kaip gilus psichologas, puikiai pažįstantis tiek žmogiškąsias ydas, tiek dorybes.

Pagal šį kūrinį 1977 metais režisieriai Gizo Gabeskirija ir Giga Lordkipanidzė pastatė septynių serijų kino filmą „Krantai“.

 

Rimantas Petras Elena von Klusas. „Pargriauti vėją“ /humoras ir satyra/

Keturioliktoji žinomo humoristo knyga, kurioje autorius vieniems primena, kitus dar sykį patikina, jog yra ištikimas savo žanrui, stilistikai, skaitytojui ir... sau. Šioje knygoje vieni gėrėsis folklorinėmis improvizacijomis ar intertekstais, kiti – aforistiškais eilėraščiais ar epigramomis; ironija ar autoironija, absurdu ar intelektualiu humoru. Rinkinys tematiniu, išraiškos ir formos požiūriu – gana sodrus, bet vientisas, neleidžiantis abejoti, jog satyrikas ir humoristas Rimantas Petras Elena von Klusas yra vienintelis ir neapskundžiamas savo kūrybinės virtuvės šeimininkas.

 

 

Viktoras Rudžianskas. „Juodoji dėžutė“ /eilėraščiai/

Savitas žodynas, biblinės asociacijos, epochų persipynimai, elegantiškas verlibras, asmeninės, bet sykiu ir socialiai jautrios patirtys – visa tai rasime naujausiame Viktoro Rudžiansko eilėraščių rinkinyje. Sakytum, lyrinis subjektas patyrė kažką itin svarbų, tikrą, likimiškai reikšmingą, o skaitytojas, tapęs atidžiu to proceso tyrėju, privalo iš juodojoje dėžutėje likusios informacijos atkurti mįslingo incidento detales, priežastis, tikrąjį vaizdą, kad pačiam sau galėtų atsakyti, kas vis dėlto toje vidinėje visatoje nutiko – katastrofa, o gal dvasinis triumfas, kai išnykstama „tik iš radarų“.

 

Dovilė Zelčiūtė „Raktas po kilimėliu“ /Mažosios istorijos/

Žinomos poetės, prozininkės ir eseistės nauja knyga „Raktas po kilimėliu“ – mažųjų istorijų rinkinys – trylika pasakojimų vaikams (ir jų tėveliams).

Knygoje Dovilė Zelčiūtė siūlo jaunajam skaitytojui pačiam „atsirakinti“ Joanos, jos tėčio, mamos, močiutės ir senelio bei tetų, pusseserių ir draugų istorijas, pritaikius savo suvokimo raktą.

Lyrika ir švelnus humoras, dienoraščio intonacija ir pokštų atmosfera sušildo paprastumu, pralinksmina ir sykiu paskatina prisiminti savo šeimos „padavimus“.

 

 

Vygandas Ostrauskis „Sušaudyta lemtis“ /romanas/

Samantos ir Viktoro meilės istoriją galima įvardyti kaip nuostabiai sunkų gyvenimą, talpinusį aistrą ir išdavystę, altruizmą ir prakeiksmą, euforiją ir depresyvų liūdesį, atmiežtą alkoholiu, paleistuvyste, o vis tik pasibaigusią susikalbėjimo tyla.

Šių dviejų žmonių meilės raida nuo paauglystės paikiojimų iki jausmų išgryninimo mirties akivaizdoje lemia tokius neįtikėtinus personažų psichologinius pokyčius, kokie gali aplankyti anaiptol ne kiekvieną. Tai lemta tik stiprioms asmenybėms.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Regina Jasukaitienė „Rieda ratai“ /žmonės ir kelionės/

Reginos Jasukaitienės riedantys ratai skaitytojui nežada egzotiškų pasaulio kraštų reginių ir trilerių vertų nuotykių bei siužetų. Tie ratai rieda ir niekaip negali išriedėti iš Lietuvos. Jei ir kertama valstybės siena, tai ne iš vidus į išorę, o atvirkščiai. Suprantama tad, kad kelionių žmonės irgi nebus panašūs į supermenus ar karamelinių holivudų žvaigždes.

Net ne visi tie žmonės šiandien gali būti pakalbinti, nes jie jau yra kultūros istorijos lauko gyventojai. Neužmirkšti ir svarbūs. Kiti svarbūs dėl savo veiklos dabarties laike, galbūt kai kurie iš jų pateks į mūsų kultūros istoriją?.. Tačiau ne ši problema autorei labiausiai rūpi. Visus pokalbius ir kalbėtojus, gamtos detales ir kultūros ženklus autorė lygiuoja į gretą, kuri bando atsakyti į klausimą – kas mes esame? Tolimesniame plane dar girdisi ir – kodėl?

Ar rasime atsakymus? Tai priklauso nuo kiekvieno patirties. Bet svarbiausia, regis, ne tai. Svarbiausia, ko gero, priminimas, kad minėtieji klausimai jokioje epochoje niekur nedingsta, net jei ir tampa labai neparankūs.

Egidija Šeputytė „Sekretai ir sekreterai“ /eilėraščiai/

Mergaitė ir naivūs vaikystės sekretai; brandi moteris ir mįslingi puošnūs sekreterai, jų stalčiukai bei slaptavietės; moters-mergaitės, išorinio pasaulio irvidinės realybės alcheminė jungtis ir lengvas visa tai skiriantis šydas – esminiai Egidijos Šeputytės pirmosios knygos rūpesčiai, psichologiniai vektoriai, aišku, ir grakštūs poetiniai atradimai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ona Jautakė „Sekmadienį lengva nešti“ /eilėraščiai/.

Ketvirtoji Onos Jautakės eilėraščių knyga. Joje, kaip ir ankstesnėse („Debesis virš akivarų“, 2003, „Žemaitiški sodai“, 2005, „Nojaus varna“, 2007), ryškus panteistinis autorės požiūris į aplinką, išryškinamas šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo ir jo prigimtinių esmių konfliktas. Autorė retrospektyviai fiksuoja iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą bei dinamiško gyvenimo žmogui nepastebimą vyksmą gamtoje ir vidiniame pasaulyje. Eilėraščius į visumą sieja tas pats kontempliuojantis subjektas, moteriškas žvilgsnis, intuicija. Egzistenciniai apmąstymai, įvilkti į poetinį žodžių modelį, sušvelnina būties trapumo ir laiko erozijos pajautas. Piešiamas mitopoetinis pasaulėvaizdis, tėvų ir protėvių dvasios nešiojimas kaip tapatumo šaltinis. Šiam piešiniui malonaus jaukumo suteikia archajiški ir žemaičių tarmės žodžiai, natūraliai įaugę į eilėraščius.

„Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“. Sudarė Alfas Pakėnas, Gasparas Aleksa /prisiminimai/.

Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. Poezijos pavasario laureatas. 75-osioms jo gimimo metinėms skirtoje knygoje žiupsnis atsiminimų, kuriuos papasakojo poeto gyvenimo pakeleiviai – artimieji, draugai, bendramoksliai, kolegos. Knygos puslapiuose veltui ieškotume kokių nors apibendrinimų, padedančių suvokti Algirdo Verbos poezijos reikšmę ar vietą lietuvių literatūroje. Galbūt literatūrologai tai tyrinės ateityje. Atsiminimų ašis – talentingos asmenybės paradoksai, bohemiško gyvenimo atšvaitai, bandymai užčiuopti Algirdo Verbos kūrybos šerdį.

 

 


Vladas Kalvaitis „Balandis ir bandonija“ /novelės/.

Vlado Kalvaičio prozos skaitytojas nebus nuviltas autorius ištikimas sau ir, kaip ir ankstesnėse savo knygose, įtaigiai kuria spalvingus veikėjų charakterius, dramatiškas situacijas, tačiau novelės skleidžia sunkiai įvardijamą vidinę šviesą, kurią, ko gero, įžiebia rašytojui būdinga sodri kalba.

 

 

 

 

 

 

 

Ieva Gudmonaitė „Sniego skonis“ /eilėraščiai/.

Pirmosios Ievos Gudmonaitės knygos varomoji jėga – išgyvenimai, radęsi atsiskiriant nuo tėvų namų, bandant kurti savuosius. Tokia problema, visų pirma, turėtų paliesti jauną žmogų, intriguoti, skatinti pasitikrinti savąsias patirtis, nustebti ir tuoj pat užmiršti, vėl nustebti... Kasdienybės atradimai tik jauno žmogaus gyvenime nebūna kasdieniški, per mažai reikšmingi arba per daug nereikšmingi. Eilėraščiuose pulsuoja autentiškos autorės patirtys, persipina mitologiniai ir kultūriniai siužetai, kelionių dienoraščių nuotrupos, gamtos vaizdų kontempliacija. Poetė kuria sudėtingą ir gilų pasaulėvaizdį, kuriame gausu užuominų, subtilių jausmų, netikėtų sulyginimų, žodžio magijos. Eilėraščiams būdingas vizualumas, suteikiantis žodžiui daugiau erdvės ir prasmės. Kita vertus, jos poezija yra muzikali ir trapi, perteikianti sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, bylojanti apie būties misteriją, kartu nevengianti aštresnio kalbėjimo, aktualijų.

 

Erika Drungytė „Patria“ /eilėraščiai/.

Poetės Erikos Drungytės naujoji eilėraščių knyga išryškina vis dar gyvą mitinę lietuvių pasaulėjautą, knygos bei rašto, literatūros svarbą, aktualizuoja lietuvių nacionalinį pasipriešinimą ir partizanines kovas sovietų okupaciniais laikotarpiais, tyliąją rezistenciją, dvasinę tautos laikyseną, tačiau eilėraščiai išlieka šiuolaikinės lietuvių lyrikos lauke. Greta pilietinės laikysenos atsiveria trapus moteriškumas, transcendentinės būties ilgesys, formuluojama tikėjimo nuostata.

 

 

 

 

 

 

 

 

Rima Juškūnė „Irisai“ /eilėraščiai/.

R. Juškūnės (R. Juškevičiūtės-Palubinskienės) eilėraščių knygos tematika ir objektas – moteriškumas kaip kūniškosios ir psichologinės patirtys; jos eilėraštis ekspresyvus, atviras ir neretai provokuojantis. Įdomi paradoksalių metaforų kalba, asociatyvios vaizdinių jungtys, o viso poetinio saviraiškos vėrinio centre – unikali ir autentiška moteriškoji savastis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Laura Sintija Černiauskaitė „Nauja vėjo rūšis“ /eilėraščiai/.

Laura Sintija Černiauskaitė yra žinoma prozininkė, pelniusi šešias literatūrines premijas, tarp jų – ES literatūros premiją už romaną „Kvėpavimas į marmurą“. L. S. Černiauskaitės kalba – lakoniška, skaidri, intensyvi, tekstai įtraukiantys, kad ir apie ką autorė bekalbėtų – rašytinio žodžio galią, saviraišką, žmogiškosios būties (žiemkenčiavimo) skaudybę ir grožį, gąsdinantį mirties priartėjimą, artimųjų mirtį ar meilę, kuri ištinka kaip fatališkas smūgis, kaip bausmė ir kaip dovana.

Vytautas Kaziela „Vieta ir kiti nutylėjimai“ /eilėraščiai/.

 Nauja Vytauto Kazielos eilėraščių knyga pernelyg nenutolsta nuo ankstesnių jo rinkinių, tik įgauna ryškesnio filosofinio skambesio – įsivyrauja mirties, atsisveikinimo, žiemos motyvai, tačiau niūri nuotaika nėra dominuojanti, greičiau atvirkščiai – eilėraščiai dvelkia išminties dvasia.

 

 

 

Rimantas Marčėnas „Gyvieji skydai“ /7 novelės / apsakymai/.

 Istoriko, rašytojo Rimanto Marčėno knygoje nusikeliame į XIII–XIV amžiaus Lietuvą ir Prūsiją. Į neramų, karų su kryžiuočiais, pagonybės ir krikščionybės konfliktų, garbės kodekso eižėjimo ir vertybių perkainojimo laiką. Esminę – išlikimo – temą autorius konstruoja ne tik iš mūšių, bet ir socialinių, etninių detalių, intrigų, meilės scenų, sukurdamas tikrovišką to meto gyvenimo vaizdą. Kai kuriose novelėse apčiuopiama paralelė tarp XIII ir dabartinio amžiaus, tokių skirtingų, bet ir tokių panašių savo skauduliais.

Aldona Ruseckaitė „Verčiau (ne)užmiršti“ /eilėraščiai/

Dramatiško autorės eilėraščių rinkinio ašis – moters vidiniai išgyvenimai po lemtingo išsiskyrimo. Susidvejinimai, bandymai savyje kurti kitą moterį, slėptis nuo kasdienybės smėlynuose ar tėviškėje, semtis šviesos iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų, vienu metu gyventi realiame ir vaizduotės sukurtuose pasauliuose – toks eilėraščių moters kelias ieškant dvasinės pusiausvyros.

 

 

 

 

Nijolė Kliukaitė „Karusės“ / eilėraščiai/

Liaudiški Karusės lyriniai pasakojimai persipina su švelnia ironija ar autoironija. Nors pasakojimų amplitudė plati – nuo buities detalių ir kasdienių darbų iki svarstymų apie Dievo buvimą, meilės išgyvenimų, savišvietos pastangų, įvaldant intelektualų žodyną, kas be ko, neužmirštant vaikystės. Karusytė dar neatsispiria pagundai kurti dainas, kurios, ji, matyt, tiki, yra prasmingas užsiėmimas, gyvenimui suteikiantis spalvų, o skaitytojui jos kelia šypseną. Tačiau be tų dainų Karusės charakteris ir charakteristikos nebūtų išbaigti. Be autorės, šiuo atveju, neabejotinos Karusės sąmokslininkės, piešinių knygos atmosfera irgi nebūtų tokia šilta.

Nijolė Raižytė „Vietos užimtos“ /novelės/

Knygos noveles vienijanti gija – moters pasaulis, jos santykis su aplinka, vidiniai išgyvenimai, svajonės ir realybė. Autorė grakščiai eskizuoja, regis, paprastas buities, kasdienio gyvenimo detales ir tarsi nejučia į jas perkelia dvasinių išgyvenimų paletę.

 

 

 

 

 

 

 

Jonas Liniauskas „Sutartinė“ /eilėraščiai/

Septintoji Jono Liniausko poezijos knyga „Sutartinė“ pratęsia ir papildo ankstesnių rinkinių poetinį lauką. Girdisi panašus, kiek prislopintas kalbėjimas, tačiau autorius išvengia monotonijos: intonacinis minoras neretai – lyg nejuntamai, tačiau nuosekliai – pereina į mažorą (rečiau, atvirkščiai), o tikslaus vidinio ritmo intonacinė slinktis sugeba keisti vis pakartojamų įvaizdžių prasmines būsenas, sukurdama stabilią pasaulėjautos vienovę.

 

 

 

 

 

Vytautas P. Bložė „Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija“ /eilėraščiai/

Vytauto P. Bložės kadais lietuvių poeziją katapultavęs ir lyrizmo pamatus išjudinęs epinis pasakojimas lieka kertiniu poeto stilistikos akmeniu ir naujausiame rinkinyje „Neįminta mįslė“. Mėgindamas, turbūt pirmiausia sau, atsakyti, kaip, kur, kodėl Dievas atskleidžia save žmogui, kokiais pavidalais, vardais ir ženklais žaisdamas atgaivina ir sustiprina tikėjimą, poetas pasakoja kelias istorijas, supindamas jas iš aliuzijų ir paralelių. Taip vienoje erdvėje mainosi Indijos, Lietuvos, Jeruzalės vaizdai, istoriniai įvykiai, atgyja Biblijos ir Vedų personažai. Savaip perfrazuoti Kristaus ir Krišnos žodžiai pakimba virš lietuviškų Kiršino ir Kirsnos vandenų, užmindami mįslę ne tik apie etimologines, istorines, religines sąšaukas, bet ir apie žmogaus priartėjimo prie Dievo paslaptį.

Lina Navickaitė „Namų DNR“ /esė/

Tai, kas yra tarp viršelių, būtų galima įvardyti vos jaučiamo nerimo knyga, kurioje neakcentuojant, pašnibždomis, labiau iš nuojautų visgi kyla klausimas: ar mus suvartos vartojimo virusas? Autorė nėra linkusi dramatizuoti situacijos, kita vertus, nesiūlo tikslių atsakymų ar savisaugos receptų, nors puslapis po puslapio gundo inventorizuoti vis labiau niekiniais tampančius pamatinius dalykus – skaidrią savos vaikystės patirtį ir amžinąsias universalias vertybes.

 

 

 

 

 

Stanislovas Abromavičius „Išbarstytos mėnesienos“ /eilėraščiai/

Vaikystės prisiminimai, lyriški ir ironiški pamąstymai apie žmogaus prigimtį, kasdienybę, likimo vingius, susitaikymą su neišvengiamybe audžiami iš autoriaus gyvenimiškos patirties ir literatūros tradicijos.

 

 

 

 

 

 

 

Jonas Kalinauskas „Ar Spangis ateis“ /eilėraščiai/

 Keturioliktoji žinomo poeto, 2011 m. Poezijos pavasario ir 2013 m. Jotvingių premijos laureato knyga. Toliau tyrinėjamas žmogaus buvimas laike – tai ir intymi asmens laikinumo patirtis, ir akistata su kolektyvine lemtimi, o ji dažniausiai patiriama kaip vulgari ir agresyvi istorija. Siela atsiveria tarsi magiška scena, kurioje šnekučiuojasi, pykstasi, vienas kitą gundo ir sudaro sandėrius keisti personažai, įkūnijantys skirtingus prigimties gaivalus, o šio teatro stebėtojas atpažįsta juose savo bruožus. Ši sapniška erdvė yra persmelkta laukimo – visi jos veikėjai laukia to, kuris patvirtins jų būties tikrumą. Niekas nežino, kas jis – gelbėtojas ar naikintojas, ir ką atneš – pražūtį išsigelbėjimą, o gal išsigelbėjimą pražūtyje?

Algimantas Mikuta „Gyvenau be laikrodžio“ / eilėraščiai ir poemos iš dvylikos knygų/

Naujoji žinomo poeto Algimanto Mikutos poezijos knyga, kurioje publikuojami eilėraščiai ir poemos iš anksčiau išleistų knygų. Autorius laikosi chronologijos, tad įžvelgsime visą A. Mikutos kūrybos raidą nuo jaunatviško poetinio maištavimo, kartais neatsiejamo nuo (išsiskleidusio studijų mieste?) bravūriškumo iki brandžiam žmogui ir poetui rūpimų problemų apmąstymų, kartais neatsiejamų nuo (įgimtojo, pamatinio?) šmaikštaus žemaitiško folkloro.

 

 

 

 

Petras Venclovas „Žingsniai“ /apsakymai/

Apsakymuose einama nuo socialinės tematikos prie šiuolaikinio psichologiškumo, neįprasto meninio vaizdo, žaismės ir postmodernaus pasakojimo bei kalbėjimo, atveriančio mįslingus tikrovės kontūrus, prieštaringus charakterius, netikėtas įžvalgas.

Stasys Babonas „Pakalnučių žydėjimas“ /apsakymai/

Naujosios apsakymų knygos žmogaus situaciją sąlygiškai būtų galima įvardyti tarp dangaus ir žemės: tiek susipina realybė ir vizijos, sąmonė ir pasąmonė, kad nelengva susivokti, kuriame iš šių lygmenų daugiau tikrumo.

Eugenija Liumaitė „Strazdas per mylią“ /eilėraščiai/

 Naujoje knygoje autorė pasitiki tradicinėmis intonacijomis, tematiniu lauku ir atramos taškais jame. Nepretenzingai, lakoniškai užrašo savo autentiškas būsenas, jų ir savo santykį su pasauliu, sukurdama jaukią knygos aplinką.

 

Aleksas Dabulskis „Baigtas kriukis“

Naujas satyros veterano (g. 1934) kūrybos rinkinys. Ironiška lyrika pramaišiui su geranoriška satyra. Trumpi eilėraščiai, epigramos, paskyrimai žinomiems visuomenės veikėjams. Vyrauja tiesus, šmaikštus kalbėjimas, nesidangstoma potekstėmis. Posmai rūpestingai išdailinti, žaismės teikia ryškūs sąskambiai.

Vladas Kalvaitis „Stiklinė aguonų“

Sodrūs, tradicine maniera parašyti apsakymai – lyg pasipriešinimas sumaiščiai, lyg takas amžinųjų vertybių link, kuriomis kartais suabejojama, bet visada paaiškėja, kad kito kelio nėra.

 

 

Gintautas Dabrišius „Upė Jekaterinai“

 Dar vienas Gintauto Dabrišiaus labai dabrišiškas eilėraščių rinkinys, kuriame iš kiekvieno puslapio žvelgia šypsantis autorius, tarsi jam nerūpėtų – ar mes dar stebimės, ar mes jau stebimės.

 

 

Viktoras Rudžianskas „Vienas“

Klajūno dvasia veda lyrinį subjektą nepatogiais keliais, paklaidina miražuose, kad vėl išgrynintų tai, kas tikra – jausmas, prasmė.

 

 

 

 

 

 

Romualdas Rakauskas „Fotovi(t)ražai“: žvilgsnis į 2006-2012 m. fotografijos albumus

Knygoje spausdinamos 2006-2012 m. savaitraštyje „Nemunas“ publikuotos fotografijos albumų apžvalgos.

 

 

 

 

 

 

Sara Poisson „Gražūs daiktai“

Ketvirtoji žinomos rašytojos eilėraščių knyga. Jai itin tiktų žinomas posakis, kad literatūra ne aprašinėja realybę, o ją kuria. Saros Poisson poezijos pasaulis itin originalus, savaip elitinis. Čia žaidžiama sąskambiais, asociacijomis, netikėtais metaforų blyksniais, tačiau šis žaidimas nėra savitikslis. Dažniausiai juo išryškinamos dvasinės slinktys, psichologiniai, egzistenciniai ar estetiniai lūžiai, vidinio gyvenimo dramatizmas. Kai kurie šių tekstų pakankamai hermetiški, tad ir skaitytojui teks bendradarbiauti su jais, tapti poetu netechnologine šio žodžio prasme. O taip nutinka susidūrus tik su gera poezija.

Diana Šarakauskaitė „Septyni gailestingumo darbai kūnui“

Žinomos poetės – postmodernios žemininkės – Dianos Šarakauskaitės, gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, antroji eilėraščių knyga, natūraliai išplaukianti iš pirmosios („Medžiai mano tėvai“, 2009), praplečianti ir pagilinanti autorės poezijai būdingą tematiką.

Jurgis Gimberis „Žinios trumpai“ / aforizmai

Knygelėje skelbiami aforizmai yra kūrybinė Jurgio Gimberio nuosavybė. O jei kas nors kur nors nužiūrėta ar nuklausyta, tai vis vien labai gimberiškai.

 

 

Marija Macijauskienė  „Atminties kontūras“

Asketiškos formos eilėraščiuose autentiškos patirtys virsta bendražmogiškų vertybių paieška.

 

 

Petras Venclovas „Peržengti ribą“ / mažieji romanai /

Du naujus mažuosius Petro Venclovo romanus „Peržengti ribą. Sankirtos“ bei „Jauni ir nemirtingi“ sieja nerimas dėl asmenybės nuvertinimo, žmogiškųjų jausmų ignoravimo, susvetimėjimo ir abejingumo. „Kas yra laisvė? – klausia autorius. – Kiek šioje sąvokoje regimybės ir realumo? Koks atstumas tarp laisvės ir dvasinės bei fizinės prievartos?“

 

Violeta Šoblinskaitė Aleksa „Margalapė“

Aštuntasis savitos kalbėsenos poetės poezijos rinkinys. Nevengiama ironijos, netgi sarkazmo – tai būdinga V. Šoblinskaitės Aleksa kūrybai. Eilėraštis neretai rupus, matyt, lemia rašytojos gimtoji žemaičių tarmė. Autorė išlieka arti žemės, tačiau nuo ankstesnių jos knygų ši skiriasi iš ankstesnių varžtų išlaisvinta, sumaniai manipuliuojama eilėdara bei aštriomis psichologinėmis įžvalgomis.

Narcizas Freimanas „Einu per Lietuvą“

Fotografijos albumas.

 

 

 

 

 

Lina Navickaitė „Visa tiesa apie Vėją“ / pasaka/

Lina Navickaitė „Visa tiesa apie Vėją“ / pasaka/. Linos Navickaitės Vėjas, kaip dera, yra laisvas pramuštgalvis, o jaučiasi vienišas, tad šiek tiek nelaimingas. Visgi autorė jam suranda draugę ir įvyksta daug netikėtų dalykų, nes prijaukintas Vėjas, paaiškėja, gali dirbti net laiškanešiu. O tai – neįprasta. Šioje knygelėje rasite atsakymą į klausimą, kas yra draugystės stebuklas.

 

 

 

Jonas Kalinauskas „Mano sodo vagis“

Tryliktoji žinomo poeto, 2011 m. Poezijos pavasario festivalio laureato knyga. Pagrindinė jos tema – kūniškai aštriai juntamas laikas, gyvybė ir jos nykimas, kaita, persimainant į naujus pavidalus. Siela yra nuolatinio polilogo laukas, kur gyvieji kalbasi su mirusiaisiais, savo laikinumą fiksuojantis žmogus – su savimi jau praėjusiu. Tarsi šešėlių teatre nužymimas draminio veiksmo punktyras, o tamsos ir šviesos, destrukcijos ir kūrybos jėgos įgyja atpažįstamų personažų bruožų. Siurrealistinėse įvairių laikų sankirtose viltis paradoksaliai atrandama ten, kur jos nėra. Sodo nebėra, bet jo vagis – gyvas.

Vaiva Kuodytė „Pakiša žvėrelei“

Pirmoji Vaivos Kuodytės eilėraščių knyga. Rinkinyje vyrauja verlibrinės struktūros, šnekamosios kalbos intonacijos, trumpos poetinės miniatiūros, pasergėjimai, užkalbėjimai, atspindintys sudėtingus, nevienareikšmius žmonių santykius.

 

 

 

 

 

Viktoras Rudžianskas „Ponia Klara“.

 Dešimties meilės eilėraščių poetinė novelė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Valdemaras Kukulas „Vertybių apžvalgos ratas“

Knygoje spausdinamos 2004-2011 m. savaitraštyje „Nemunas“ publikuotos kultūrinės spaudos apžvalgos. Valdemaras Kukulas bene vienintelis įdėmiai skaitė, reflektavo ir profesionaliai tyrinėjo šią modernią literatūros kasdienybę, neapsiribodamas vien ryškiausiais vardais, bet įdėmiai pasidairydamas ir po marginalijų pašalius. Vienoje vietoje surinkta aktualioji šiandienos literatūros kritika daro stiprų įspūdį, o ateityje bus svarus liudijimas ir šaltinis akademiniams lietuvių literatūros tyrinėjimas. Už šias naujausios lietuvių literatūros apžvalgas 2012 m. Valdemarui Kukului skirta pirmoji Vytauto Kubiliaus premija.

Paulius Norvila „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo

Kortų traukimas – bandymas suvokti pasaulį. Autorius daug dėmesio skiria išgalvotam ir kasdieniam gyvenimui, prisimatuoja kaukę, ironizuoja, prabyla lyriškai, ieško savojo poetinio ritualo erdvių ir formų.

 

 

 

 

 

 

Violeta Šoblinskaitė Aleksa „Tyruliukuose viskas gerai /novelės/.

Autorė kviečia skaitytojus į pramanytą miestelį, kuriame gyvena keistuoliai. Jie nešvyti televizijoje, nedėvi madingų dizainerių siūtų kostiumų, neplaukioja jachtomis, nevalgo ančiuvių ir negeria kas rytas „Actimel“, kitaip tariant, nėra joks elitas. Nėra jie ir garsūs nusikaltėliai, elgesiu nuo elito nedaug kuo tesiskiriantys. Tyruliškiai keisti vien todėl, kad vis dar nėra pamiršę būti paprastų paprasčiausiais žmonėmis.

Gasparas Aleksa „Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė /publicistika ir 9 novelės/.

Iš kasdienybės išlukštenti tekstai, gulantys vienas ant kito kaip plėšiamo kalendoriaus lapeliai.

Tekstai, kuriuose susipina apmąstymai ir sapnai, dabartis ir jaunystės potyriai, fantazija ir realybė.

Tekstai, kurie klausia ir bando atsakyti.

Kartais labai neramūs, netgi įkyrūs tekstai.

Blakutės

Povilas Pažemeckas „Blakutės

Knygelėje skelbiami pramanyto autoriaus vardu užrašyti sąmojingi posakiai, kurių diapazonas nuo buitiškų pašmaikštavimų ligi filosofinių paradoksų.

Regina Katinaitė-Lumpickienė „Žemėje, sakei

Naujoje eilėraščių knygoje autorė lieka ištikima sau – asketiška forma, taupi detalė. Ir didelio pasaulio paieškos kamerinėje erdvėje.

Gruzijos poetų antologija

Skaitytojas susitiks su dvylika įdomių, skirtingų Gruzijos poetų, kurių kūrybą vienija egzistenciniai apmąstymai, pažymėti, kartais ryškesniais, kartais vos apčiuopiamais, karo ženklais.

Gintautas Dabrišius „Joju vienas

Septintoji 2006 m. Poezijos pavasario laureato eilėraščių knyga. Nedaugžodžiaujanti, originali, dabrišiška.

Vidmantas Elmiškis „9 užkimusios gerklės

Naujoje knygoje apie meilę ir mirtį, džiaugsmą ir liūdesį, dvasinę kančią ir fizinį skausmą poetas kalba asketiškai, be sentimentalių atsidūsėjimų. V. Elmiškiui artima kaimo žmogaus pasaulėjauta, atidus ir geranoriškas žvilgsnis į praėjusį, tačiau ne į prarastą laiką.

Vladas Kalvaitis „Sustiprinto režimo barakas

Novelių romane autorius derina išmonę ir autentiškus išgyvenimus tremtyje. Nevengia publicistinių motyvų, epistoliarinio žanro. Per atskirus novelių veikėjus, jų pasakojimus ir buitį, prisiminimus, kasdienybę, svajones atskleidžia lagerių sistemą, mirties tragizmą ir išgyvenimų galimybes.

Stasys Babonas „Žuvų gyvenimai šulinyje

Naujame savo romane autorius nagrinėja žmogaus savitumo ir kūrybiškumo temą. Jo nuomone, menas randasi iš kančios, iš nepritapimo prie pasaulio, iš kitoniškumo. Kūrinio veikėjų gyvenimai sudėtingi, klaidūs, duobėti, ir, tik perskaičius romaną iki pabaigos, įmanoma suvokti jų prasmę.

Gintaras Patackas „Manęs nebus kai kada

 Naujausia poeto knyga, kurioje – šiuolaikinės aktualijos, amžinybės ir laikinumo diskursas, sparčiai besikeičiančios visuomenės performansas, atspindintis sultingai bravūrišką kalbos identitetą.

Dainius Sobeckis „homo religiosus

Trečioji poeto knyga, sklidina siurrealistinės dievoieškos, krikščioniškosios filosofijos pervertinimo. Lyrinis subjektas triveidis cinikas: homo sovietikus, homo religiosus, homo lituanus. „homo religiosus“ egzistencinės tiesos revizuoja katalikybės idėją, bando jos tvirtumą. Autorius polemizuoja su Dievu, netgi nori su juo „kortom palošt“. Žino, jog praloš, „bet juk taip knieti".

 
© 2013. Visos teisės saugomos Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tarnybinis įėjimas .