Aldona Elena Puišytė. „Iš atminties manuskriptų“. Antrasis knygos „Ką gyvenimas įrašė“ pataisytas ir papildytas leidimas. (Vilnius: Vaizdų archyvas, 2017)

Šią žinomos poetės knygą tematiniu požiūriu sudaro dvi dalys. Pirmojoje prisiminimai apie vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje, tautą sukrėtusią okupaciją, karą ir pokarį. Konkretūs gyvenimo vaizdai perpinti pačios autorės mintimis ir įžvalgomis apie skaudžias XX a. istorijos pervartas.

Antrojoje knygos dalyje – atrastas pašaukimo kelias, ėjimas juo į literatūros erdvę. Atsiminimų blyksniai iš bendravimo su rašytojais: J. Degutyte, B. Brazdžioniu, J. Grušu, A. Miškiniu, J. Graičiūnu ir kitais. Jų laiškai ir mintys. O kartu ir autorės apmąstymai apie gyvenimą ir kūrybą, siekiant suvokti ir įvertinti ne tik savo, bet ir tautos lemtį. Laikas, apimantis okupaciją, Atgimimo ir dabartį. Su tikėjimo ir vilties šviesa ateičiai. Ši knygos dalis sietina su kita autorės knyga „Žodžio duona ir vynas“, išleista „Mažojo Vyturio“ leidykloje 2003 m. serijoje „Sibi et suis“.

---

Aurelijus Augustinas savo „Išpažinimuose“ atsiduso andai: „Didžiulė yra atminties galia, bauginamai didžiulė, mano Dieve, gilus ir beribis ruimas. Kas yra pasiekęs jo dugną? Ir tai yra dvasia, ir tai esu aš pats. Kas tas aš esu, mano Dieve?“

Iš tiesų, kaip ir kur išlieka mumyse visi atsiminimų įrašai ir atspaudai? Kas vienatvės ir nemigos valandą atsuka laiko juostą ir rodo užmirštus vaizdus, iškylančius ir ryškėjančius iš naujo sąmonės ekrane? Kyla jie vienas po kito atminties erdvėje, blykčioja daiktų formos, spalvos, aidi garsai... Įstabi atminties galia. Kur visa tai įsirašė? Kaip? Kokioje atminties videojuostoje? Kokiam sielos veidrody atsispindi tarsi atgimę iš naujo? Susiburia atsiminimai, jie kuždasi, juokiasi ir verkia. Švinta veidai, vaizdai, tokie gyvi ir spalvingi. Nesuprantu kaip, jei visa jau anapus laiko, jei ne vieno iš tų žmonių likę tik fotografijose dylantys bruožai, daiktų – tik vardai žodyne?..

Atmintis man – metafizinis slėpinys. Ji tarsi padeda susigrąžinti prarastą laiką, praeičiai suteikia gelmės ir prasmės. Joje – šaknys, laikančios ir maitinančios dabartį. Atsisakyti praeities, gyventi tik dabartyje, reikštų plaukti per gyvenimo paviršiaus putas. O prisimindama ir kalbėdama apie praeitį, aš tarsi vykdau kūrybinį perkeitimo ir įprasminimo aktą. Juk ne veltui Heideggeris kalbą yra pavadinęs „būties namais“, o meno kūrinį – „būties atvirumo vieta“. Tuose būties namuose aš ir trokštu apgyvendinti praeities blyksnius, kad neprapultų niekio dulkėse.

Aldona Elena Puišytė

Viršelyje Aldonos Elenos Puišytės tapybos darbas „Pramotė“, 1971, al. pastelė. 44x31.

© 2013. Visos teisės saugomos Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tarnybinis įėjimas .