Aušrinė Kurgonaitė. „Ant juodo kalno“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Trumposios prozos konkurse paskatinimą pelniusi Aušrinė Kurgonaitė kūrybai pasitelkia pačias įvairiausias medijas: rašo, fotografuoja, filmuoja, tapo. Kai susigriebia, kad nežino, kodėl tai daro, kažkas jau būna parašyta, nufotografuota, nufilmuota ir nutapyta.

 

Aušrinė Kurgonaitė

 

ANT JUODO KALNO

 

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę, lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet, nespėję to suvokti, jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu, kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

© 2013. Visos teisės saugomos Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tarnybinis įėjimas .