Oksana Judakova. „Miniatiūros“

Lietuvos rašytojų sąjungos trumposios prozos konkurso III vietos laimėtoja Oksana Judakova gimė 1972 m. Altajuje, Rusijoje, tačiau nuo kūdikystės užaugo Lietuvoje, Tytuvėnuose, Kelmės r. „Dar besimokant vidurinėje mokykloje, labiausiai patiko dailė ir lietuvių kalba bei literatūra, nes buvau knygų graužikė. Rašydavau į rajono laikraštį, į „Pionierių“; kažkokį mano rašinėlį buvo išspausdinęs sąjunginis moksleivių laikraštis, kurio pavadinimo jau nebepamenu“, – pasakoja ji.

Visgi Oksana pasirinko studijuoti dailę ir baigė grafinio dizaino studijas Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) ir VDA Kauno dailės institute. Dirbo dailininke Lietuvos zoologijos sode, beveik dešimt metų gyveno Niujorke, JAV. Grįžę su šeima įsikūrė kaime Ukmergės rajone, kur augina avis, žąsis, vištas, laiko bites. Kurį laiką dirbo mokytoja Ukmergės meno mokyklos dailės skyriuje.

Oksana ne tik piešia, kuria grafiką, fotografuoja, bet ir vis dažniau imasi išsisakyti tekstu: „Pastaraisiais metais neatsispiriu pagundai kokią nors mintį ar pastebėjimą užrašyt, nors tokie kaip aš dažnai paniekinamai vadinami grafomanais. Rašau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – socialiniai tinklai. Momentinė žmonių reakciją į mano parašytus žodžius yra labai didelė paskata kurti ir dalintis. Antroji – mano asmeninis „susipykimas“ su fotografija. Gavę į rankas šitą saviraiškos priemonę, visi staiga patapo fotografais! Ir jiems net nėra „grafomano“ atitikmens... Pradėjau iš principo kuo mažiau fotografuot! Na, tiesą sakant, yra ir trečioji... Tiesiog mėgstu rašyti.“

 

Arūno Kulikausko fotografija


Oksana Judakova

 

MINIATIŪROS


2017, balandžio 7 d.

   Anądien užsisvajojau apie Verbų sekmadienį: kaip atsikelsiu žvarbų ir skaistų ankstų sekmadienio rytą, pasipuošiu, užsisegsiu žalius-mėlynus karolius, būtinai, ir gerokai stipriai, pasikvėpinsiu mėgstamais kiek senamadiškais kvepalais, apsiausiu gurgždančius „kaip apkaltus“ batus, nusiskinsiu kadagio šakelę ir važiuosiu į bažnyčią. Tokia visa teisinga. O iš bažnyčios grįšiu dar teisingesnė, visus prikelsiu, pasveikinsiu.
   O bus, greičiausiai, kaip visada: iš vakaro visi bezbožnai naktinėsim ir šmirinėsim, nes taip mes suprantam judėjimo laisvę. Ryte kelsimės vėlai. Tik išgėrus pirmą kavos puodelį prasikrapštysiu akis ir graužiama sąžinės išsiruošiu pas šunis, paukščius ir avis.
   O gal bus dar kitaip: išeisiu į kiemą net be kavos, apgraibom. O ten – tvokst! Saulė! Ištiesiu rankas ir nusklęsiu per kiemą kaip žąsis.
   O gal bus dar kitaip.
   Kartais žmogus svajoji. Ir ne tam, kad tai būtinai išsipildytų ar kad tą pasiektum, o todėl, kad svajoti malonu.

 

2017, kovo 22 d.

   Kryžkelėj, neprivažiavęs mūsų kaimo, stabteli geltonas autobusas, grįžtantis iš Ukmergės. Kryžkelėj jau lūkuriuoja mergaitė su dviem mažais šuniukais. Pribėga, apsikabina išlipusią mamą – paveikslėlis visai mažas, atvirukas, atvirlaiškis.

 

2015, gegužės 15 d.

   Pavasaris, o mano kalendorius mirgėte mirga priminimais. Žinau, kad jau žydi sodai ir alyvos, bet iki išnaktų skaičiuoju avis; ne tas miego, bet tikras: ėriavedes, ėriukus ir avinus. O kitą dieną jau brazdinuosi palei Veterinarijos tarnybą, ir vis susirūpinusiu veidu...

   Išėjusi iš veterinarijos, su popieriais rankose lipu savo senon surūdijusion mašinon; dvelkteli vėjelis ir į vidų pabyra obels žiedlapiai – din-dan! Pavasaris! Apsižvalgyk...

 

Tytuvėnai

2016, liepos 14 d.

   Su Uršule vakar atvažiavom į Tytuvėnus. Miegam pas krikšto mamą, kaip pelės sulindę didžiulėje lovoje, mažame didelio seno paslaptingo namo kambarėlyje tamsiai žaliom užuolaidom. Teta vakare verda aviečių uogienę, ir visas namas, net kiemas, pilni saldaus kvapo. Stebėtina, kokio jis tirštumo.

   Paskui iš ryto išsiruošiam tetos „davatkiškais reikalais“. Trylikta mėnesio diena, tad važiuojam į Šiluvą, į tryliktos dienos mišias. Kažkodėl, atvykus į Tytuvėnus, nori nenori patenki į religinę terpę.

   Po mišių aplankom sunkiai besiverčiančią moterį. Ji gyvena mažame baltų silikatinių plytų daugiabutyje gretimame kaimelyje. Laiptinė tamsi, tik sublizga nutrinti laiptai. Laipteliai stebėtinai žemi – gal kokių dešimties centimetrų aukščio. Turėklai, sekantys laiptų liniją, vienoj vietoj be jokios akivaizdžios priežasties staiga dramatiškai išlinksta. Apmūsiję sienos tamsiai žalios ir sodriai mėlynos. Bute koridorius jau rašalo ir tamsiai smaragdinės spalvų.

   Kambarys, kur ant grindų patiesta perpus perkirpta lovatiesė, išdažytas aitriai rūžavai, o koklinio pečiaus sienelė šviečia žydruma. Tokiam fone ant kėdučių susėda moterys ir pradeda šnekėt apie einamus reikalus.

   Čia jau padėkime į šalį teptukus, tegul žiūri ir mokosi dramos meno meistrai.

   Gyvenimas rėkia desperacija.

   Saldus aviečių uogienės skonis viso to fone.

 

2017, rugpjūčio 28 d.

   Pirmadienis po paskutinio vasaros savaitgalio. Pajūry žmonės sukruto, tarsi apimti nerimo, tarsi vydamiesi praeitą savaitę išskridusius gandrus. Šiandien jie suskleidžia lauko skėčius, užlanksto suolų kojas, tempia viską vidun, taip pat ir šviestuvus. Ačiū Dievui, vakar visą vakarą lyjant, mūsų gatvėje užsižiebė žibintai. O jau buvo neramu, kad neužsižiebs ir liksime tamsoje visą naktį.
   Šiandien jūra nurimo, išsilygino. Mes maudėmės, turškėmės prunkšdami, iki soties, pursluose kaip mineraliniam vandeny.
   Visgi dabar, kai sėdžiu kopose ir skaitau, maudymukui džiūstant ant žolės, karts nuo karto pažvelgiu į jūrą. Matau žmogų, plaukiantį gana toli nuo kranto. Jis kaip tik ten, kur vanduo raibuliuoja pilnas saulės, ir mane suima pavydas. Tarsi jis plaukiotų visai kitokiam vandeny. O gal net ir išvis ne vandeny, o pačiam saulėtam vasaros raibuliavime.

 

Pleneras

2016, rugpjūčio 7 d.

   Šiandien vėl rengėmės į vienos dienos plenerą Ukmergėje. Tik kad tie debesys... Vienas po kito jie plaukė virš mūsų kiemo ir vis lijo, lijo. Liekam namie, bet sukaupiam valios likučius ir nusprendžiam: nupiešim bent po vieną piešinį, ir basta!         

   Atsisėdu prie kūdros, guašu ant kartono nutapau vandenį, medžius, pievą, dangų. Tada ateina vienas iš mylimiausių mano katinų – Vincukas – ir susirango ant kelių, ir mes taip sėdim suglaudę galvas, žiūrim, kaip ramiai per debesis kūdroje eina sekmadienis.

   Atskrenda musė. Nutupia ant mano nutapyto tiltelio, pavaikšto. Tada šoka į kūdrą, perplaukia ją visą, išlipa kitam krante. Tik kad ten nelabai yra ką veikti. Todėl atsispiria nuo nutapyto krūmo ir nuskrenda. Vėl lengvai nulyja, ir aš per šlapią pievą grįžtu iš plenero namo.

 

Lietuvos

2017, rugsėjo 11 d.

   Pirmoji lietuva vaikšto Vilniaus gatvėmis su popieriniais kavos puodeliais rankose ir, stebėdama, kaip žemyn slenka Gedimino pilis, susirūpinusi kraipo galvą. Antroji lietuva – nuolat burbanti, nepatenkinta ir į viską žiūrinti skeptiškai. Nors gyvena ji ne taip ir blogai įrengtuose ir apstatytuose namuose, turi automobilį ne kledarą, o sandėliuke – daug užkonservuotų gėrybių žiemai. Ir kai orai atšąla, skrenda į Turkiją ar Egiptą sušilti. Yra ir trečioji lietuva. Jos vaikai gyvena mažuose, asfaltuotais keliais nesujungtuose tyliuose kaimeliuose. Kol mamos būriuojasi palei kopūstų ir burokų laukus, jie važinėja per dideliais dviračiais baltose žvyrkelių dulkėse. Jų akys ir plaukai išblukę, o oda įrudus, tik aplink akis ir po antakiais prasimuša jos prigimtinis baltumas.

– Kokie jūs gražūs... – sakydavo mano amžinatilsį Babutė, žiūrėdama į jaunus žmones. – Ne taip, kaip anais laikais – užjuodę, užskurdę nuo mažens.

   Vaikai, kuriuos matau šiandien, man regis, yra tas genotipas, išlikęs iš senųjų, močiutės minimų laikų: tie veido bruožai, tas užskurdimas nuo pat mažų dienų.

   Į trečiąją lietuvą patenku netyčia, kai, važiuodama į Šilines, ties Kėdainiais pasuku ne tuo keliu ir Šiluvą pasiekiu per Ilgižius, Betygalą, tais pačiais kaip prieš dvidešimt penkis metus dulkėtais žvyrkeliais. Jie turbūt amžiais liks tokie.

 

Šilinės

2017, rugsėjo 17 d.

   Toj trečioj lietuvoj važiuojam pas Onutę į senelių namus. Ji jau laukia mūsų pasipuošusi suknele, švarkeliu ir pora eilių karolių aplink kaklą. Jos veidas skaistus, nedidelės žalios akys šaltos ir skvarbios. Ausys ilgos kaip Budos. Į tas ausis įsegam auskariukus, o ant rankos – apyrankę. Ji trokšta puoštis. Gal ir kokiam vyrui dar patikti. Nors visą gyvenimą buvo ujama ir skriaudžiama, visgi senatvėje viena būti nenori.

   Su krikšto mama, visų „davatkiškų“ reikalų iniciatore, vežam Onutę į Šiluvą, į Šilines. Pasodinę į ratukus, stumiam palei bažnyčią į vieną pusę, stumiam į kitą, bet nuolaidaus įvažiavimo neįgaliesiems nerandam. Nereikia tų ligotų ir bažnyčiai. Užkaitusios išlaipinam Onutę ir užsikeliam tuščią vežimėlį. Taip tarsi įvyksta simbolinis ligonio atsistojimo ant kojų aktas.

   Po pamaldų Onutė įsiprašo į svečius. Sėdi už stalo, mikliai bedante burna valgo kumpį ir blevyzgoja apie vyrus. O akys laksto mūsų veidais ir ji klausia: „Gal tu priimsi mane pas save į namus? Atiduosiu visą savo pensiją... taip liūdna senelių namuose...“ Bet ten ji ir sugrįžta vakare, pavargusi, pilna įspūdžių ir šiek tiek laisvės oro. Padedam susidėlioti daiktus, išdalinti lauktuves, pažiūrim, kad išgertų vaistus. Atsidėkodama už kelionę, Onutė man duoda tris saldainius butaforinių šimto eurų banknotų popierėliuose.

   Iš tos trečios lietuvos visada grįžtu sužeista širdimi ir pasisėmusi juodos šviesos. Kam to reikia, paklausite. Tam, kad kai girdėsiu ką nors verkšlenant, prisiminčiau – mums jūsų problemos...

 

Kalėdos

2016, gruodžio 7 d.

   Kažkur Zarasuose, didelės šeimos šurmuly, prie Kalėdų eglutės stovi maža mergaitė ir susikaupusi karpo nuo jos spygliukus.

   –  Tai ką?! Mūsų laukia plikos Kalėdos??? – retoriškai klausia jos mama.

   O aš iškart prisimenu tolimus tolimus laikus. Buvau irgi, turbūt, panašaus amžiaus škietas – susitraukusi, nušašusi, su kaltūnu ant galvos mergikė. Kartą vasarą radau Močiutės verandoj krepšį grybų ir peiliuku tylomis, kol suaugusieji ilsėjosi trobos viduj po sėkmingo grybavimo, supjausčiau visus raudonviršius. Kadangi esu kruopšti – tokia buvau nuo pat mažens – supjausčiau labai smulkiai.

   Bausmės nepamenu. Jos greičiausiai ir nebuvo. Mūsų neauklėjo teisingai, pagal pedagogų ir psichologų rekomendacijas, tačiau baudžiami nebuvom. Nepamenu ir suaugusiųjų veido išraiškos. Tačiau varge varge, jei tie raudonviršiai buvo parnešti ne Mamos, o jos brolio, mano dėdės, aistringo grybautojo...

   Močiutės rūpesčiu vitaminais, namine grietinėle ir saldainiais atšerta, štai išstybau į suaugusį žmogų.

   O ta istorija su grybais... Ji mūsų visų – mano, mano vyresniosios sesers ir brolio, tetų – tolydžio senstančiuose veiduose, kada ją prisimenam, ištraukia plačias šypsenas. Tai mūsų šventos praeities vietos. Sacred places, tokios, dėl kurių indėnai mūru stoja.

   – Jūsų laukia nuostabios Kalėdos, – rašau anai mamai į Zarasus. Ir mes šypsomės.

© 2013. Visos teisės saugomos Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tarnybinis įėjimas .